Dvasinis EGO
Tikriausiai tai prieštaraus daugeliui suformuotų saviugdos naratyvų ir galbūt šiek tiek nuvils. Daug žmonių ieško pagalbos: kaip augti kaip asmenybei, kaip išsigydyti traumas? Specialistų, siūlančių savo paslaugas, labai daug – kaip ir knygų bei visokiausių guru.
Kartais savęs paklausiu: kuo tai skiriasi nuo kaimyno ar artimo žmogaus, kuris patarinėja? Lyg kažkas duotų pagalbinius ratukus ir tikėtųsi, kad išmoksi važiuoti be jų. Atsiranda dvasiniai lyderiai ir būriai sekėjų, siūlančių nušvitimą. Įvairios „ypatingos“ praktikos: būgnai, ekstaziniai šokiai, retritai ir pan. Taip dvasingumas tampa dvasiniu materializmu – dvasiniu ego.
„Aš sąmoningas, neturiu ego, esu empatiškas, gilus, manyje tik šviesa…“
Tai reiškia, kad visa, kas nėra „šviesa“, atmetama – o tai gali trukdyti augimui.
Kai pradedame sakyti „aš toks ar anoks“, tai tampa dvasine kauke – fantazija, nuklydusia į tolimas materijas ir virtusia skausmo vengimo prieglobsčiu.
Tada kyla klausimas: kuo skiriasi žmogus, kuris nuo skausmo bėga vaikydamasis karjeros, materialių dalykų ar žmonių, nuo to, kuris bėga į „paleidimo“ praktikas ar kitas technikas? Vienas slepiasi išorėje, kitas – viduje. Abiem atvejais vairuoja ego.
Ar tai blogai? O kas taip nusprendė? Pats skirstymas į „gerai“ ir „blogai“ dažnai yra kančios priežastis. Todėl neverta aklai tikėti – verta pajausti, kur yra tiesa tau. Gal ji pas kiekvieną kitokia, ir tame nėra nieko blogo. Svarbiausia suprasti, kas tau teisinga. Laikui bėgant net ir dvasinis ego gali tapti narvu, kuris trukdo augti.
Gyvenimas pats savaime augina. Ateina žmonės kaip pamokos, santykiai, aplinkybės. Viskas linkę kartotis. Manau, jei nustotume save nuolat kontroliuoti ir labiau pasitikėtume gyvenimu, daugelis problemų išsispręstų pačios.
Kyla klausimas: ar reikia domėtis sąmoningumu ir jį praktikuoti?
Geras klausimas.
Darbas su savimi gali kilti iš smalsumo, bet jis gali tapti ir savęs tobulinimo projektu – bėgimu nuo gyvenimo, nuo skausmo ir nuo savęs. „Kai būsiu tokia ar tokia versija, tada viskas bus gerai.“ Deja, gyvenimas niekada nebus vien rožėmis klotas. Bus gražių akimirkų ir bus sunkių. Kartais norėsis verkti, kartais – džiaugtis. Toks yra žmogiškas gyvenimas.
