Kaip nuimti rimtumo aurą?

Trumpai tariant – kas yra ego?
Jei dar neskaitėt kitų mano tekstų, ego čia suprantu kaip psichologinę struktūrą, kuri mus labiausiai saugo nuo buvimo savimi:
kas ką pagalvos? gal to bus per daug?

Pamenu, kai buvau sąmoningumo festivalyje – „Mandala“ jis vadinosi. Nors visą gyvenimą galvojau, kad esu nedrąsus, ten pažinau savo kitą pusę – tą, kuri nori bendrauti, yra labai laisva. Po festivalio dar du mėnesius negalėjau „atsigauti“. Beveik kiekvieną sutiktą žmogų kalbindavau gatvėje – taip, ir merginas. Kartais būdavo nepatogių situacijų, bet labiausiai nustebino, kokie žmonės gali būti geranoriški (aišku, ne visi). Atrodė: jei tu linksmas – ir jie atsiliepia šypsena.

Bet, žinoma, negalėjau sustoti. Vidinis kritikas pradėjo šnabždėti:
gal jau per daug? tuoj tave žinos visas mažas miestelis…

Rašau tai todėl, kad gal kažkam tai duos šiek tiek vilties.

Jei manai, kad esi nedrąsus, nebendraujantis – tai nebūtinai tiesa. Gal tiesiog sau meluoji, nes bijai būti pamatytas. Tai ir suteikia vilties, ir kartu primena: nereikia vaidinti drąsaus ar rimto.

Ego mėgsta rimtumą. Solidumą. „Tinkamą“ elgesį.
Spjoviau devynis kartus į žemę ir sakau – nesąmonė. Dešimtam skrepliui pinigų neužteko.

Gal galvojat, kad čia bus rimtas straipsnis apie psichologiją?
Baigiau 12 klasių – ir jūs mane skaitot.
Sustokit akimirkai. Ką dabar pagalvojot?

Tikriausiai kažkas panašaus į:
kaip jis gali mane mokyti?
kaip jis gali taip juokauti?

Sveikinu – tai jūsų pačių projekcijos apie statusą, rimtumą, moralę. Mes nuolat patys save (ir kitus) protinam, kaip „reikėtų“.

Juokas juokais – per Kūčias buvau mišiose ir eidamas paplotėlio kunigo paklausiau:
– O čia valgyt duoda?
Jam nepatiko. Paprotino, kad taip kalbėti tokioje vietoje „negalima“.

Humoras ir tiesos sakymas išlaisvina.

Paprasta praktika

Atsistok prieš veidrodį. Iškišk liežuvį taip, kad vos neliestų žemės, ir sakyk tai, ko bijai. Gali kalbėtis su savimi. Svarbu, kad atsipalaiduotų žandikaulis, tekėtų seilės.

Ego tai gali labai trigerinti. Tikriausiai pagalvosi:
kvaila, nedarysiu, kam to reikia?
O po tuo dažniausiai slepiasi paprasta gėda – kvailai atrodyti.

Jei padarei – gali šią praktiką išbandyti ir su draugu ar drauge. Pamenu, kai darėm – juoko buvo be galo daug. O juokas natūraliai mažina stresą ir paverčia baimes ne tokias jau baisias.

Kai supranti principą, gali naudoti saviironiją. Kai vidinis kritikas pradeda aiškinti, gali jam pasakyti:
– Seniuk, žinau, kad nori būti bailumo čempionas, bet pataikėm ne į tą olimpiadą. Aukso nebus.

Galima užsidėti skirtingas kojines, lengvai pasišaipyti iš savęs – nuimti rimtumo aurą. Svarbiausia, kad pats susigalvotum, kas tau juokinga ir gyva.

Praktika paprasta.
O ateityje – gal bus ir kažko įdomesnio, gilesnio, intensyvesnio.