Kaip stiprybė tampa silpnybe – ir atvirkščiai
Kaip įsivaizduojame psichologiškai stiprų žmogų?
Ar jis kaip ąžuolas, bloškiamas stiprių rudeninių vėjų, praradęs visus lapus, bet vis tiek tvirtai stovintis?
O gal kaip beržas ar lazdynas – linkstantis vėjui, bet nelūžtantis?
Dažniausiai manome, kad stiprybė – tai kietumas. Žmogus, kuris eina savo keliu kaip mūrinė siena: niekada nesiskundžia, neverkia. Jį blaško gyvenimo vėjai, bet jis laikosi, nors kartais jau ties lūžio riba.
Ar jam skauda?
Gal jis mano, kad tai laikina – dar labiau pasistengs, dar labiau kovos, ir viskas praeis.
Toks stiprių žmonių moto: jei verksiu – būsiu silpnas, mane sumenkins, išjuoks, pasinaudos mano silpnybėmis.
Taip tampame savo gyvenimo kariais – kovojame su visu pasauliu, kad įrodytume: esame stiprūs. Statome sienas, kaukes, kad apsaugotume jautriausią savo dalį – vidinį vaiką.
Tačiau kartu su tuo išstumiam ir visa, kas gražu: empatiją mažam vabaliukui, žavėjimąsi šimtakojo kojų skaičiumi, gebėjimą stebėtis ir džiaugtis smulkmenomis.
Kaip tai veikia?
Atsiminkime, kai buvome maži – norėjome kuo greičiau suaugti.
O suaugę, dažnai norime grįžti į vaikystės paprastumą ir nerūpestingumą.
Ironiška, bet tas pats žmogus, kuris pavydi kitam laisvės būti žaismingam, dažnai jį pavadina „vaikišku“. Tarsi bijotų priminti sau, kad pats užmiršo, ką reiškia jaustis laisvai.
Deja, tai plinta kaip tylus virusas – per projekcijas, gėdą, manipuliacijas tarp žmonių: kolegų, draugų, klasiokų. Net tėvai vaikams sako: „tik neverk, kiek gali verkti“.
Taip žmogus tampa apkarpyta savo versija – su socialiai priimtinomis savybėmis, o visa kita nustumta į šešėlį (kaip sakė Carlas Gustavas Jungas).
O kas, jei tikroji stiprybė – tai gebėjimas būti silpnam, pažeidžiamam ir vis tiek savęs neišduoti?
Kaip mažam vaikui – be šarvų, be kaukių, leidžiant sau jausti, klysti, verkti ir vėl atsistoti.
Nebijoti būti atstumtam, bet likti ištikimam sau.
Dažnai mūsų nuomonė apie save priklauso nuo kitų. Bet kas, jei vieną dieną pasaulis stotų prieš tave – ar vis dar liktum savimi?
Kaip šis suvokimas atėjo?
Turėjau kolegą, su kuriuo dažnai nesutardavome. Tuo metu ėjau per vidines transformacijas. Jis trigerindavo mano vidinį vaiką – bandydavo įstumti į savo rėmus, įrodyti, kad jis geresnis meistras, kad turi vadovauti.
Pastebėjau, kaip mintys ima suktis: bijojau, abejojau, svarstydavau – ar man daryti savaip, ar priešintis. Jo tonas būdavo priekabus, mano – irgi. Tarsi abu būtume su kardais rankose.
Vieną dieną tiesiog tyliai pasakiau sau: pasiduodu.
Ne jam – o kovai. Pradėjau statyti ribas, nusprendžiau nebeįsitraukti į tą žaidimą, saugoti savo energiją.
Bet viduje pajutau stiprų norą verkti. Norėjosi viską išsakyti.
Taip ir padariau – pasakiau jam ir viršininkui, kad pavargau nuo intrigų ir įtampos.
Lyg akmuo nuo krūtinės nukrito.
Po to viskas pasikeitė – kolegą pamačiau kitaip. Jis tiesiog norėjo būti įvertintas, o aš nebejaučiau poreikio įrodinėti, kad esu geresnis. Nebereikėjo kovoti. Atsirado vidinė ramybė – tikroji stiprybė.
