Kurkime istorijas kartu arba kaip patys tampame savo istorijų vergais.

Sveiki gana dažnai kartosiu žodį ego, bet tai ne egocentriškumas ir ne egoizmas. Jį turi visi. Tai įkyrus balsas, kuris mums kartoja:
– Tu negali.
– Tu bailys.
– Visada būsi vienas, tai kam stengtis?
– Tu nepakankamas.

Tiesa, ego balsas gali būti ir motyvuojantis, palaikantis:
– Nesvarbu, kas ką mano. Jie negyvena mano gyvenimo – tegul užsiknisa.
– Tu gali.
– Tave įskaudino? Tai nebrisk į tą pačią balą.

Psichologijoje ego dažnai vadinamas vidiniu kritiku arba palaikytoju. Norint, kad šis balsas išliktų gyvas, jį reikia nuolat maitinti – kovoti su juo mintimis:
– O gal blogai padariau?
– Ką dabar kiti pagalvos?

Taip iš to gimsta naratyvas ir istorija. Taip formuojasi asmenybė, kaukės, pasaulėžiūra.
Mintys turi įdomią savybę – mes patys savo mintimis galime susikurti realybę, kuria tikime, ir patys iš jos bijome išeiti. Tai vadiname komforto zona.

Mūsų mintys kuria emocijas, o emocijos gimdo mintis. Tai užburtas ratas. Pridėjus prie to protą ir intelektą, viskas dar labiau gylėja – protas analizuoja, ieško priežasčių, pasiteisinimų. Kuo daugiau žinome, tuo daugiau randame baimių, kurias galima pagrįsti logiškai.

Mūsų herojaus kuras – emocijos ir įsitikinimai.
Emocijos – tai baimė, pyktis, gėda, pavydas.
Įsitikinimai – tai tikėjimas apie save ir kitus. Dažnai jie tampa vengimo modeliais, kad nereikėtų susidurti su diskomfortu. Tai gali būti nuslopintos emocijos ar asmenybės dalys.

Pavyzdžiui:
– Jei apsirengsiu negražiai, mane išjuoks, jausiu gėdą ir būsiu atstumtas.
– Jei būsiu blogas, su manimi niekas nedraugaus. Aš juk geras žmogus.
– Jei būsiu linksmas, niekas į mane rimtai nežiūrės.

Tarsi būtų dvi dalys – koks noriu būti ir koks nenoriu savęs matyti. Tačiau filosofiškai esame visuma, visatos dalis, tik įgavusi formą. Kuo labiau naikiname formą, tuo labiau grįžtame į visumą. Mus formuoja aplinka, o dar stipriau – mes patys.

Įsitikinimai dažniausiai gimsta vaikystėje, kai patiriame atstūmimą, baimę ar gėdą. Tada sukuriame istoriją apie save ar pasaulį. Tai tampa automatizmu, reakcija – arba, kaip mėgsta sakyti sąmoningumo mokytojai, „autopilotu“. Miegame, nors budime.

Visai patogu, ar ne? Kaip išmokti važiuoti dviračiu – nebereikia galvoti, kur stabdžiai, į kurią pusę sukti vairą. Viską darome automatiškai.

Ego nėra priešas. Jis mus saugo nuo skausmo, net jei tai pasireiškia per aroganciją, išdidumą ar pyktį.

Gal kai ką šie žodžiai ir trigerina.
– Kaip aš? Juk nemiegu! Negali būti taip!

Ar matėte filmus „Matrica“ ir „Trumano šou“?
Pradėjau suprasti, apie ką jie iš tiesų.

„Matricoje“ pagrindinis veikėjas Neo (naujas aš) ir Morfėjus (giliau esanti prasmės paieškų dalis) renkasi tarp dviejų piliulių.

Mėlyna piliulė – gyventi toliau iliuzijoje.
Raudona piliulė – sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų.

Neo pasirenka raudoną piliulę ir supranta, kad gyveno „Matricoje“, dirbtinėje realybėje. Iš pradžių jis negali patikėti, kad visa tai melas. Vėliau priima tiesą ir išmoksta keisti pačią matricą. Tačiau jam trukdo „agentai“ – ego policija, sistemos sargai.

Jim Carrey istorija man irgi pasirodė simboliška. Jis patyrė dvasinį pabudimą. Jo filmas „Kaukė“ tapo beveik pranašiškas – jis suprato, kad visą gyvenimą vaidino, stengėsi prajuokinti kitus ir galiausiai nebesuprato, kuris jis tikras. Kai ėmė kalbėti giliau, daug kas jo nesuprato – jis tapo galvos skausmu kino industrijai. „Trumano šou“ atspindi tą pabudimą – jo pasaulis buvo iliuzija, visi aplink tik vaidino, net jis pats. Milijonai jį stebėjo, bet tik kai jis išdrįso nebeklausyti režisieriaus, galėjo ištrūkti iš savo „kupolo“.

Ką noriu pasakyti šiais pavyzdžiais?
Pasaulėžiūra, pasaulio suvokimas, santvarka – tai raktiniai žodžiai, vedantys prie paslapties durų.

Žmogus yra sociali būtybė. Jam reikia suvokimo apie pasaulį, sistemos, kurioje žinotų, kaip elgtis:
religijos,
politinės struktūros,
hierarchijos,
valstybės sienos.

Šios tvarkos ir pažiūros konkuruoja tarpusavyje – kuri teisingesnė, pažangesnė. Kraštutiniais atvejais tai virsta nesutarimais ar net karais. Tai ego karo laukas, kur geriausia gynyba – oponento puolimas. Deja, tai pasitaiko visur – net tarp artimiausių žmonių.

Sistema suteikia saugumo jausmą. Bet kai ji griūva, dingsta saugumas ir tenka susidurti su savo nuoga esybe, su nežinomybe. Ego iš paskutiniųjų laikosi įsitikinimų ir pasaulėžiūros, nes jam nežinomybė – pavojus. Jei kas nors apnuogina tą nesaugumą, jis projektuojamas į išorę – ir tuomet ego bando priversti kitą gailėtis už žodžius ar veiksmus.