Pasaka „Vaikas ir Robotas“
Kartą gyveno mažas vaikas –tyras, smalsus, žaismingas,lyg šviežias popieriaus lapas, dar nesugadintas gyvenimo.Jis stengėsi pažinti pasaulį:– „Jei ištiesiu ranką nepažįstamam – ar ji bus šilta?Ar akys – ne ledinės?“Jis matydavo, kaip paukščiai skraido,kaip vėjas siūbuoja rugius,kurie banguodavo lyg jūra.Negalvodavo, kaip bus, ar kas buvo –tik klausydavosi, kaip paukščiai čiulba.Bet gyvenimas ne visada buvo toks šviesus.Kartais bitė įgėlė.Kartais iš dangaus pradėdavo lyti.Kartais nepažįstami žmonės, su šaltais veidais be sielos,praeidavo tarsi vaiko net nebūtų.Tuomet vaikas verkdavo savo tamsiame kambaryje:– „Nebetrokštu būti smalsus.Nebetiesiu rankų, jei jos šaltos.“Vieną vakarą, kambario kampe,pamažu ėmė ryškėti siluetas –blizgantis metalas, didelė krūtinė.Jis prisiartino ir pasakė:– „Kai tau bus sunku – aš tave apginsiu.Nuo šaltų akių.Kad tavo pačio akimis neriedėtų ašaros.“Nuo tada vaikas visur eidavo susikabinęs su nauju draugu – Robotu.Stebėdavo paukščius,bitesJausdavosi saugus.Tačiau Robotą maitino skausmas.Ašaros jį laistė, ir jis vis augo.Kol vieną dieną tapo toks didelis, kad pradėjo traukti elektros laidusir mindyti viską, kas tik pasitaikydavo po kojomis.Vieną dieną vaikas nuėjo prie ežero pažaisti…Bet džiaugsmo – jau nebebuvo.Žiūrėdamas į savo atvaizdą vandenyje,pamatė: jo akys – šaltos, be gyvybės.Nebegalėjo nei džiaugtis, nei liūdėti.Pats tapo Robotu.
Pasakos paaiškinimas Vaikas – tai mūsų jautriausia, tyriausia, žaismingiausia dalis.Vidinis vaikas.Robotas – tai ego, tai mūsų šarvas,kurį susikuriame saugodami save nuo skausmo.Tačiau kuo labiau norime viską kontroliuoti,kuo labiau bėgame nuo skausmo –tuo labiau prarandame ir džiaugsmą.
