Kaip pagaliau save išgirsti? plius praktika

Aš tikiu, kad norint augti mums nereikia nieko naujo sužinoti – reikia prisimin­ti. Keista? Galbūt. Bet kodėl taip manau?

Protas nuolat reikalauja sprendimų čia ir dabar: stebuklingų technikų, kursų, metodų. Mes siekiame viską suprasti. Tačiau manau, kad daug problemų tiesiog atkristų, jei kai kuriais atvejais mažiau galvotume. Deja, vidiniai dialogai sukasi ratu ir neduoda ramybės. Mes nuolat nuo kažko bėgame, kažką vejamės, gėdijamės savęs ir patys nebesuprantame nei kodėl, nei nuo ko. Nervų sistema nuolat gyvena „kovok arba bėk“ režimu.

Klausimas – kada mes tai pamiršome?

Atsakymas dažnai slypi vaikystėje. Kai mama sakė „neverkti“, tėvas – „nepykti“, kai tikrą save parodyti tapo gėda, o savo poreikių ir norų reikėjo drovėtis. Tą nuslopintą savo dalį mes stumiame gilyn, tačiau ji niekur nedingsta – anksčiau ar vėliau ji ima veržtis lauk, sukeldama vidinius konfliktus. Kad to išvengtume, susikuriame vengimo strategijas.

Pavyzdžiui:

• emocinis valgymas
• socialiniai tinklai
• alkoholis, narkotikai
• seksas
• bandymas dominuoti
• perdėtas noras būti „geru“

Visa tai susiję su savęs, gyvenimo ar kitų kontrole – tam, kad nereikėtų susidurti su jausmais, kurie atrodo nepageidaujami.

Tarkime:

• Jei savyje jautiesi vienišas → vis ieškosi santykių, net jei jie toksiški
• Jei viduje jauti gėdą → kursi „geresnę“ savęs versiją, kad jos nejaustum
• Jei jautiesi menkavertis → bandysi įrodyti kitiems, kad esi kažko vertas
• Jei bijai nejaukios tylos → ją užpildysi kalbomis

Kairėje – autentiškas jausmas.
Dešinėje – vengimo strategija, kompensacija.

Bet kaip tvarkytis su emocijomis, jei:

• verkti gėda?
• pykti baisu?

Tada dažnai lieka tik du keliai: aklai sekti šiuos elgesio modelius arba numarinti jausmus substancijomis. Kartais po ilgo bėgimo tampa sunku sustoti, nes sustojus tenka susidurti su savo tikrais jausmais. Kyla nepatogumas, nerimas, noras kažką daryti. Jautiesi tarsi žvėris uždarytas narve.

Tai gali tapti paprasta praktika. Pamiršk lūkesčius ir tikslus. Tiesiog atsigulk arba atsisėsk.

Pageidautina praskenuoti visą kūną:

• kur tempia?
• kur skauda?
• ką jauti be proto įsikišimo?

Prieš tai gali padaryti kelias kvėpavimo serijas:

• įkvėpimas ~6 sekundės
• iškvėpimas ~6 sekundės

Laikas tik orientacinis – svarbiausia rasti tokį ritmą, kuriame pilvas atsileidžia, o kūnas ima minkštėti. Paeksperimentuok.

Tai jau meditacija, tačiau jos nereikia perdozuoti – pradžiai užtenka iki 20 minučių per dieną.

Svarbu: neklijuok etiketės „saviugda“.
Tai ne tobulėjimas – tai grįžimas namo. Bandymas sugrįžti į čia ir dabar, tapti labiau žmogumi.

Tokiu būdu mokaisi būti su savo jausmais, o ne nuo jų bėgti. Ši meditacija yra paleidimo praktika, ypač tinkanti po emocinių trigerių. Kartais gali iškilti ribojantys įsitikinimai, prisiminimai ar tai, kas ilgai buvo pasąmonėje.

Pagalvokime: ką daro įskaudintas vaikas?
Jis nueina į kampą ir verkia. Po kurio laiko jam palengvėja. Tai ir yra paleidimas. Iš pradžių sunku, bet vėliau vėl galima laisvai kvėpuoti.

Tai, ką bandome prisiminti, jau seniai mokame.
Ir būtent patys mažiausi yra mūsų didžiausi mokytojai.